Ant pirmos kėdutės ne puponautas sėdi

9 Dec

puponautai„Ufonautai nusileido mano kiemo pakrašty, / Jie visi tokie be veido ir be nuotaikos visi. / Bet jų tarpe buvo vienas, toks intelektualus, / Ir tas vienas man pasakė: Ko bijosi, tas ir bus,“ – dainavo Andrius Mamontovas. Gal ir vaikai šiandien sukurtų panašaus turinio dainelę, tik ne ufonautai, bet tikriausiai puponautai nusileistų jų kiemuose. Jau antrus metus mažieji serga puponitu. Juk į pupas panašių žaisliukų tiek daug, o klasės draugas jau beveik visus surinkęs.. „Mama, tėte, noriu!“ – kaip kirviu nukerta mažasis ar mažoji, o kompromisas nuplasnoja virš galvas krapštančių tėvelių. Apskritai zaislai vaikams yra bene svarbiausia laimingos vaikystės detalė. Bet ar visi zaislai tikrai būtini mažiesiems?..

Puponautai šiais metais ir vėl sugrįžo (spėjama, iš Planetų Planetyno), ir žaidimas Pirk tą ir aną – gausi puponautą prasidėjo. Visgi ne kartą lūkuriuodama kasoje, išgirsdavau pasipiktinusius tėvelius (ne, ne sugrįžusiais vaikų „draugais“ iš visatos platybių), kurie garsiai diskutuodavo prie reklaminių plakatų: „Per reklamą tai jie su kojom ir rankom. Kaip čia dabar?..“ Galbūt ir tėveliai buvo įtraukti į šį žaidimą-ritualą?.. Kas čia žino, kokių galių turi tie pupos formos ateiviai, pavadinti įmantriais vardais. Išties smagu ir netikėta buvo sužinoti apie kūrybos namučių „Vėjų Fėja“ praėjusiais metais paskelbtą konkursą „Pamiršk Puponautą, pasigamink GILINAUTĄ!“. Tai buvo vienas iš nedaugelio bandymų gelbėti (taip, nesuklydau rašydama šį žodį) vaikus. Konkurso organizatoriai paskelbė tokias sąlygas: „Iškeiskime parduotuves į miškus ir parkus, o pirkinių krepšius – į pilnas saujas gilių! Iki spalio 31 dienos siųskite mums savo mažųjų menininkų sukurtų Gilinautų nuotraukas su įdomiu aprašu, autoriaus vardu ir amžiumi, na o mes išrinksime kūrybingiausio Gilinauto šeimininką ir džiugiai apdovanosim: mažasis menininkas galės visą mėnesį lankyti pasirinktus užsiėmimus kūrybos namučiuose „Vėjų fėja“ nemokamai!“ Prisipažinsiu, jei tuo metu būčiau buvusi vos kelerių metų mergytė, jau būčiau pagriebusi mamą už rankovės ar megztinio krašto ir pradėjusi įkyriai kartoti: „Mam, einam į parką! Ne, geriau į mišką.“ Tai buvo iš tiesų graži idėja pakeisti šiandienos vaikų įpročius. Tikriausiai visi tėveliai žino (jei ne, tuomet turėtų žinoti), kad žaidžiant atsiskleidžia vaiko charakterio savybės, vystosi įgimti polinkiai, ugdoma ištvermė, drąsa, mokomasi susikaupti. Tad ypač svarbu pasirūpinti, kad zaislai vaikams būtų patys tinkamiausi, kurie skatintų išradingumą ir kūrybingumą ir padėtų tinkamai suvokti aplinką, galiausiai – susidraugauti su ja. Kurti gilinautus, kurių idėją pasiūlė „Vėjų fėja“, reiškia kurti mažojo žmogaus vidinį pasaulį, kvepiantį sakais ir eglišakėmis, miško gaiva, o ne parduotuvėse tvarkingai išdėstytomis prekėmis. Pats kūrybos procesas vaikui būtų dar nepatirtas nuotykis. Ir džiugi nuotaika, nepamirškime jos.

Be abejonės, tėveliai žino, kas geriausia jų mažyliams: visiems drauge kurti naujus žaislus iš gilių (iš kankorėžių, kaštonų) ar žygiuoti į arčiausiai esančią ir apie viską pagalvojusią Maximą. Tiesą pasakius, išgirsti dainelę apie ant pirmos kėdutės pasodintą puponautą nenorėčiau. Pagalvokit, o ką jis ten veiktų?..

 


Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *